BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

rudenio gėrybės

2011-09-28 parašė need2talk

Sėdžiu, valgau bulves, kurias Rikutė iškasė savom rankom ir beprotiškai ilgiuosi gyvenimo, kurio negyvenu. Kodėl negyvenu? Nes protas neleidžia. Nes dabar gyvenu saugiai ir teisingai. O norėčiau nesaugiai ir neteisingai. Norėčiau jaunai.

Žiūriu pro langą į besileidžiantį vakarą ir žvėriškai džiaugiuosi gyvenimu, kuris yra galvoje. Ir tas gyvenimas galvoje yra žvėriškai atitrūkęs nuo jūsų, mielieji. Arba jūs atitrūkę nuo jo. Vienaip ar kitaip, mes esam toli vieni nuo kitų. Kartais trūksta istorijų, kurias mano galvos gyvenimas apipintų gražesnėm detalėm, bet tiek to, užtenka ir to, kas yra.

Šitas ruduo yra negailestingai ypatingas. Visų pirma, kad beprotiškai gražus, antra, kad į galvą pripūtė vėjo, kurio gal ir nereikėjo pūsti, ir atnešė sapnus, kurių gal ir nereikėjo nešti.

O Telepopmusik, nors skamba jau gal šimtąjį kartą, klausosi taip pat nuostabiai.

Rodyk draugams

vyras palapinėje savaitgalį

2011-09-24 parašė need2talk

Vakar pagaliau nuėjau prie to vyro, kuris gyvena palapinėje prie seimo. Klausiau, kodėl. Per tas penkiolika minučių, kurias kalbėjomės, pasidariau tik vieną išvadą, kad lietuviai, deja, šiek tiek paranoiški ir, žinoma, vis dar romantikai. Kodėl jis ten gyvena taip ir neišsiaiškinau, bet išgirdau kelias padrikas mintis: noras atrasti tiesą, viešumo nereikia, bandyta susisiekti su Grinevičiūte, pinigai yra nešvarūs. Visgi, jo akys geros, ir grįžus namo jaučiausi kažkodėl kalta, kad jis miegos (tikrai ne pirmą naktį) palapinėj prie seimo, o aš ramiai, šiltai savo lovoj, neieškodama tiesos palapinėse ir, apskritai, nesigrauždama dėl nacionalinių problemų.

Tai buvo vakar, o šiandien buvo vienas iš retų šeštadienio rytų, kai atsibundama anksti, pusryčiaujama mieste su žalia arbata ir žaliom (sveikatai), ir puikiu omletu, ir dar puikesniu obuolių pyragu desertui. Kai einama į mugę ir perkamos pirštinės ponui Bi ir pora žuvelių pietums, kai einama į parodas, knygynus, ir kai yra džiugu. Tiesiog, be priežasties.

Kai negeri, savaitgaliai džiugina.

Rodyk draugams

alko/darbo-holikai

2011-09-20 parašė need2talk

Sėdim, klausom džiazo, kalbamės apie prasmę ir tikrovę galvoje. Pradžia nebloga, toliau viskas kaip visada pižoniškai nuobodžiai: pora šotų šen, keli kokteiliai ten, taxi už dvidešimts litų iki artimiausių šokių ir t.t.

Mane pribaigė darbas. Dar anądien mamai sakiau, kad tiek dirbti, kai tau dvidešimtskeleri,  yra nesąmonė. Yra nesąmonė, kai galvoje nebelieka kitų minčių, ir yra nesąmonė, kai bijai, kad suskambės telefonas ir mažų mažiausiai reikės su kažkuo kalbėti ar net susitikti.

Gyvenimas yra kitur. Jis pas tuos kaimynus, pas kuriuos verkia vaikas, jis toj nakty, kurioj nutinka galybė dalykų ir jis tose galvose, kurios moka visokias kalbas, skaito knygas, galvoja mintis ir elgiasi beprotiškai, bet jokiu būdu neina ryte pirmyn, o vakare atgal, nes to reikia dabar.

Dar tik įpusėjo rugsėjis, o jau anei polėkio, anei grotesko, anei sveikatos.

Rodyk draugams

apsisprendimas

2011-08-30 parašė need2talk

o, broli! Mes kažkokie nevykę su tavim. Vis jaučiam tuos sopulius, klausom KINO, ilgimės literatūros, “kurvysčių“, maišto. Niekaip nemokam džiaugtis tuo, ką turim. Daug geriam.

Šiek tiek juokinga, kad mieste nuolatos matau A. Pamatau ir iš karto bėgu (apsimetu, kad einu į priešingą pusę, kalbu telefonu, kalbu su kuo nors). Apsisprendžiau parašyt jam laišką. Išdėstyti viską, ką apie jį galvoju, ir ką jis padarė. Sekmadienį to ėmiausi įpusėjusi butelį vyno. Supratau, kad nieko nebus. Tiek to.

Šie metai bus rokenrol. Pasiimsiu laisvą grafiką, eisiu į kokius nors rimtus kursus ir dirbsiu rimtą darbą. Birželį viską mesiu ir išvažiuosiu bomžaut.

Bus kaip bus, bet apsispręsti yra geriausia, ką galime šiandien.

Rodyk draugams

PMS

2011-07-30 parašė need2talk

Vieną eilinį atostogų parytį sėdėdama prie Play’aus staigiai susivokiau, kad jau viskas baigta. Nupurtė baimė, kad jau nieko nebegaliu išmokti ir jau tapau, kuo tapau (tema apie identitetą vis dar online).

Vaikystėj/paauglystėj nebuvau išmokyta (neišmokau) savęs minkyt ir prievartaut. Dabar kartais atsisėdu ant grindų ir apie tai mąstau. Gailiuosi, bet į visą tą praeitį bandau žiūrėt su atlaidžia išmintim. Tikrai nepavyksta.

Dar kažkur iš gyvenimo dingo žodžiai. Taiklūs, juokingi ir kandūs, kartais stiproki, kartais nevykę. Žodžių šokiai, žodžiai mums ir mes jiems. Iš dalies suprantama, tai susiję su S nebūvimu, o A būvimu. Ir tik dabar imu susivokt, ko netekome. Visgi netekome. Juk metų perspektyvoje konstatuoti lengviau. Ir tas ilgesys, kurio ne visada įmanoma paaiškinti gali būti susijęs būtent su žodžių stoka. Kažkokiuose sapnuose ar nuojautose prisimenu tą stiprybę, bet dabar ji man per toli.

Todėl man ir patinka G ir M, kurių burnose pilna taiklių žodžių. Kurie nuostabiai juos dėlioja vieną po kito, verpia baisulines istorijas iš kurių galima juoktis iki nukritimo, juoktis iš istorijų, savęs, jų, varškės, olochų, viso pasaulio.

Tuoj apsižliumbsiu, parūkysiu, užrakinsiu ofisą ir išeisiu iš šio sup**** darbo, emigruosiu. Man PMSas. Sveikinu vyrus, kad jei to nepatiria.  

Rodyk draugams

vasaros festivaliai

2011-06-17 parašė need2talk

Viskas pagaliau baigėsi. Dabar dar dvi savaitės darbe ir atostogos.

Bet man kažkaip liūdna. Žinot, kodėl mes vis minim tas dienas, praeities šešėlius, norą sugrįžti į savo ilgesį, į Ten? Nes tada mes nebuvom fakin pavargę. Nuo viso to šūdo, kuriame gyvenam. Tada akys blizgėjo ir amžina nuostaba žibėjo jose. Ta nuostaba ir krykštavimas traukė mūsų vyrus. Tada eidavom per balas, o ne norėdavom per jas. Tada juokėmės iki išprotėjimo, verkdavom irgi. Tada buvo kažkaip tikra. O dabar mes tiesiog pavargę. Pavargę.

Tada sakydavau, kad noriu būt snobe. Tada Mari man sakydavo, kad turėčiau nustoti stebėtis. Dabar aš snobė ir man pačiai nuo savęs nuobodu. Gal reikia gerti daug degtinės, susidėti su paaugliais ir ieškotis naujo identiteto? Žinoma, kad ne, nes aš per daug pavargus.

Suaugusiųjų pasaulis visai neįdomus, jei kažkurioj vietoj padarai klaidą. Jei vieną dieną supranti, kad esi įsisukęs į rutiną visu visu savimi ir kad nuo viso to savęsrutinosnuobodulioirkita mišinio norisi vemti. 

Man patinka vyresni žmonės, kurie skleidžia gyvybę. Man atrodo, kad jeigu jau dabar yra taip, tai kai dar pagyvensiu, numirsiu iš nuovargio. Tad kaip atrasti polėkį?

Jaučiuosi kaip 2008 - ųjų vasarą. Kai važiavau į Sūpynes, buvau pavargus, bet dar per mažai žinojau, kad suprasčiau, kas vyksta. Ta vasara nulėmė labai daug dabarties. Šiandien ir vėl Sūpynės. 2011 - ieji ir aš fed up with myself.  

Rodyk draugams

N - toji diena

2011-05-28 parašė need2talk

Pagaliau nesveikoji euforija praėjo ir viskas ėmė grįžti į savo vietas. Žinoma, su įkritimais į duobes, stogo rovimu, bet jaučiu, kad išsikapstysiu be didesnių pasekmių.

Kiekvieną dieną pasižymėjau savo gėlėtoje užrašų knygelėje, desperatiškai ieškojau socialinės paramos ir pagaliau susimąsčiau, kas pasikeitė nuo tada, kai iš tikrųjų buvau iolikos. Nusprendžiau, kad pasikeitimų yra, tačiau nedaug. Tokios būsenos turi ir pliusų, ir minusų, tačiau, visgi, minusai svaresni (pvz.: tai gali materializuotis skola studijų knygelėje), o pliusai…na gerai, prisipirkau rūbų ir batų (juk taip moterys sklaido liūdesi, ar ne?) na bet whatever. Jaučiuosi pavargusi ir nuolatinė mieguistumo būsena traukia prie žemės.

Tikiuosi, kad po trijų savaičių prasidės atostogos ir gal jau tada kaip nors viskas liks tik juokingu prisiminimu. Dabar dar nejuokinga.

Dar norėčiau pridurti, kad man patinka liūdni ir barzdoti vyrai. Hm.. juk turėjau tai pasakyti, a?

Rodyk draugams

joanna

2011-05-21 parašė need2talk

Šiandien pasiėmiau dvi Kunderos knygas, nusipirkau pora įspūdingų rūbų ir vaikštinėjau viena po provincijos miestą.

Man dreba rankos ir mano akys plačiai atmerktos. Dabar žinau, kad jei turi paslaptį, tada viskas būna Kitaip. Ir aš jų vėl turiu. Dabar eisiu pasivaikščioti viena, skaitysiu knygas prie Nėries ir į dangų leisiu mintis. Dabar aš vėl supratau, kam reikalingas vynas ir cigaretės. Dabar man nebenuobodu. Ir dabar, galbūt, vėl turiu šansų atrasti tai, ko kiekvienas ieško. Aš visada liksiu mergaite romantike su pipirų ir kario prieskoniais. Pamatysit.

Pasiklausykite šitos dainos, kolegos:   http://www.youtube.com/watch?v=8EY4XY6xwOs

Rodyk draugams

typical

2011-05-13 parašė need2talk

O žinot tokius rytus, kurie niekada nesibaigia? O žinot sujaktus patalus, tylų kvėpavimą, prisilietimą, lietų už lango, muziką?

Mane truputėlį graužia sąžinė dėl visko. Dėl tokių rytų, dėl to, kad pamirštu mintis, kurios ateina prieš užmiegant ir kurias noriu užrašyti čia.

It’s friday night and I’m not dancing. Shit.

Man ne astma. Ir vakar aš užmiršau nueiti pas gydytoją.

Rodyk draugams

being boring

2011-05-05 parašė need2talk

Nepasakyčiau, kad laikas šiuo metu yra itin sėkmingas ir įkvėpimo neperdaugiausiai. Šiandien pamačiau vieną gerą įrašą “You’re not bored, you are boring“. Šiandien įstrigo du pamąstymai - apie lenkus ir apie astmą.

Autobusas nr. 40 veža ten, kur reikia. Veža pro lenkų mokyklą. Vaikai sulipa ir neįtikėtinu garsumu ima klykti autobuse. Mažos mergaitės prilipusios prie durų, peraugę vienuolikmečiai vaikinai apsirengę netikusiais švarkais, telefonų garsai, brovimas į autobuso priekį/galą, didelės kuprinės. Bet svarbiausia tas šūkavimas, kuris susilieja į ž-č-š kratinį. Pasijuntu kaip gyvatyne, užsidedu akinius nuo saulės ir prisispaudžiu prie lango. Tame garse mąstau apie astmą, kurią nusistačiau sau interneto/vaistininkės/kolegų pagalba. Nejuokinga. Manau, daugelis taip daro. Žmonės visuomet pasitikrina forumuose, tada perserga baisiomis ligomis, bet išgyvena. Stebuklas. O šiaip dusti naktimis yra savotiška. Visada kankina jausmas, kad žadini kaimynus, kai romantiškai ašarotomis akimis žiūri pro langą.

Dar šiandien mačiau S. Iš tolo, iš nugaros. Sekiau jį per beveik visą Gedimino pr. atsilikusi maždaug penkiasdešimt žingsnių. Vienu metu teko ir bėgti, kad nepamesto jo iš akių. Komentarų nebus.

Rodyk draugams